laužti

láužti, -ia, -ė K; SD128, R, N caus. lūžti. 1. lenkiant dalyti į gabalus, atskirti dalį nuo visumos: Vėjas žalią medį laužia Mair. Netil medžio – nelaužė nei mažiausio žabo A.Baran. Oi, kam tu kerti berželį, oi, kam tu lauži rykštelę?! TDrIV60(Vlk). Trys sesutės ant kalnelio laužė šakas nuo berželio (d.) Ds. Pūtė šiaurus vėjelis, laužė naujus žėglelius JD1258. Mūsasis buvo jau láužęs tą ranką Trkn. Láužkit ragaišio ir valgykit Ėr. Laužk išalkusiam tavo duoną ir pavargusius vesk tavo namuosna BPII252. Ant upių ir ant ežerų vanduo sujudo ledą laužti rš. ^ Badas geležį laužia I.Simon. | refl. tr., intr.: Vienas kitas laužiasi duonos, tepasi sviesto, ima sūrio skiautelę, kramto lėtai, atsargiai V.Myk-Put. Eitam (einame) rankoms láužties (pirštus sunėrę, bandyti stiprumą – kuris kurio rankas nulenks) Ggr. ║ imti, gauti (gabalus) skaldant, kertant: Prygijos marmulas pas Dokimijos pilį laužiamas LTII548(Bs). 2. Alk, Ssk, Ar, Kpč, Lš linus ar kanapes pavirš apminti, aplamdyti mintuvais: Vyrai visuomet linus láužia – daug sunkiau pradžioj pramalt Žvr. Kad jis nemoka láužt, tik saują ištąso Rdm. 3. Skr skinti (lapus): Senis darže taboką (tabako lapus) láužia Ėr. Burokų lapus skina, o kopūstų tai láužia Jnšk. Batviniams láužti vaikas jau geras Pp. 4. versti, griauti, daužti: Neláužkit durų, aš tuoj atkabinsiu Ėr. 5. lošti, lenkti atgal: Jis láužia šautuvo gaiduką DŽ. 6. keisti kryptį (apie šviesos spindulius): Saulė laužtais spinduliais į žvilgančią jūrą lėtai nusileis V.Myk-Put. Lęšiui pastorėjus, didėja akies laužiamoji galia, akis pajėgia suglausti tinklainėje skleistinius spindulius rš. 7. lenkti kampu: [Tabokų džiovintuvės] pryšakys tur būti į pietus ne vien laužtais galais, bet ir šalimis laužtoms S.Dauk. Vienas kitas ir dabar stato laužtu galu trobą rš. Laužtu galu stogas (su lėkiais) rš. Gotikoje dažniausiai buvo vartojama smaili arka – laužtas puslankis rš. Kuokelinių žiedų apatiniai žiedažvyniai su ilgais laužtais akuotais P.Snar. ║ refl. suktis kampu, krypti: Vienas kelias tiesiog, o kits láužiasi ant Žaliosios Gs. Už Gardino gronyčia láužias Mrc. 8. nekelti, neatlaikyti (apie ledą): Ledas žmogų láužia – šuo jau galėtų perbėgti Šk. Pradėjo šalti – nė kelia, nė láužia Dkš. Į kalvą važiuok aplink: Kutpievės [pelkės] da lauš važiuotą Nm. Ar pašalę? – Menkai, dar žmogų laužia J.Balč. 9. spausti, slėgti: Sunkūs batai kojas spaudžia, šautuvėlis petį laužia LTR(Krkn). Kepurėlė galvą laužia, šviesus kardas šoną graužia LTR(Upn). Sunkūs darbeliai rankeles laužia, rūstūs žodeliai širdelę spaudžia LTR(Krč). Puikybė žmogų lauža žemyn Dr. ^ Maži vaikai kuprą laužia, o dideli širdį graužia LTR(Vl). Bėda bėdą varo, o trečia kaklą láužia Arm. 10. gelti, skaudėti: Menka sveikata – sopa krūtinę, nugarą traukia, láužia Pbr. Kojas pradėjo gelti, dešinę laužte laužia rš. Širdį laužti N. ║ skaudinti (sąnarius): Jį pradėjo šalčiai laužti KA67. Laužia drugys, liga R. 11. prk. versti, spirti: Jie vaiką láužė prie mokslo, bet niekaip negalėjo perlaužti Jnšk. 12. prk. mokyti, lavinti, pratinti: Jautį mokinu, jautį laužiu CII165. Kūdikį laužti N. Liežuvį laužti (pratinti) I. | refl.: Jaunikliai jau láužias in šitos kalbos (stengiasi kitaip kalbėti) Dglš. 13. prk. peržengti, nesilaikyti, laužyti: Nieku būdu neláužtina prysiega KII280. Derėjimą (sutartį) láužti KII300. Prisiegos nelauši Ch¹Mt5,33. 14. stengtis įveikti, nugalėti: Tad sutramdęs savy bailumo priepuolį, krito į kitą kraštutinumą – desperatišką pasiryžimą, nieko nepaisant laužti bet kokį pasipriešinimą V.Myk-Put. Jau Juzia Eleną laužia ir su darbu, ir su šokiais Vlk. Tu láužk (pradėk) darbus pirmutinis Ad. Muni miegas láuža, o vaikai čirškinas, negaliu užmigti KlvrŽ. Pačiame įkaitime, pryšakiu eidamas klojo neprietelius ir po savi laužė S.Dauk. | Gėda laužia mane brš. Idant visada mūsų valią laužtumbim ir numarintumbim Mž137. 15. refl. veržtis, brautis: O kai jau viskas nusibosta, tai suvirstam tirštoj vilkažolėj ir klausomės, kaip šlumščia po mišką karvės, laužiasi per krūmus avys ir tintiliuoja mano stalgūnės dvylosios skambalas J.Balt. Žemaičiams pradėjus į miestą laužtis, išpuolė vienuoliai ir gynėsi M.Valanč. Láužas vanduo par kelį Dr. Užmačiusi dobilus, karvė pradėjo laužtis Jž. | prk.: Nėra ko tau į miestą láužtis (norėti, stengtis išvykti), dykai nė ten pyrago nedalina Up. Vienur kitur jau kalėsi pirmieji dilgynių daigai patvory, lindo gležnas žolės laiškelis, laužėsi (smarkiai stiebėsi) į saulę kupli varnalėša J.Balt. Jis laužėsi (atkakliai žengė) per gyvenimo kliūtis rš. Paskui bus galima pačiam laužtis į mokslą LzP. Liaukies pikt daryti ir laužkies, jeib krikščioniškai … gyventumbei BPII305. 16. atlikti su staigiu trumpu pertrūkiu (apie balsą): Surinkime sueigos trūbysite, bet nedarysite laužto balso (tam tikras trimitavimo būdas) Ch4Moz10,7.

laužtinaĩ adv.: Trumposios balsės, susitikusios su sklandžiosiomis sambalsėmis, yra ištaramos laužtinai Jn.

◊ blaũzdą (kóją, úodegą) láužti versti, spirti: Ar velnias jau tau blaũzdą láužia, ar tu negali palaukt?! Skr. Neskubink, niekas kójos neláužia (neveja) Ėr. Ko skubat, ar velnias uodegą lauža! Šauk. Nėkas man úodegą neláuža: nenorėsu – neparduosu! Krš.

gálvą láužti versti įtemptai galvoti, sukti galvą: Man laužia galvą tas raštas Šd. Pradžia galvą laužia (pradžia visada sunki) Ds, Užp, Tr, Rgv.

iš pir̃što láužti išgalvoti: Jei nežinai, iš pir̃što neláužk: sakyk tik, ką pats gerai žinai Grž.

kẽlią láužti įveikti pirmuosius sunkumus, duoti pradžią: Prieš mus žalumynais apkaišyta stovėjo pirmoji stambesnė mūsų draugo knyga, laužianti kelią į literatūrą mūsų kartos rašytojams A.Vencl.

nósį láužia labai dvokia ar kvepia: Prisismardinę kaži ko – nósę láuža Krš. Smarvė čia net nosį laužia rš. O jau neša nuo jo – iš kurios pusės beprieik, nosį laužte laužia J.Balt. Tai kvepia, net nósį láužia Švnč.

pirštùs láužtis gailėtis po laiko: Karalius net pirštus laužėsi iš gailesties LMD.

pupàs láužti žaisti sveriant vienas kitą ant nugaros: Einam pùpų láužt Vrn.

\ laužti; antlaužti; aplaužti; atlaužti; dalaužti; įlaužti; išlaužti; nulaužti; palaužti; parlaužti; perlaužti; pralaužti; prilaužti; sulaužti; užlaužti